„Čiurlionija“ – žodis, nešantis šilumą, dėkingumą ir gilią prasmę. Taip daugelis su meile apibūdina Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą air jos unikalią kūrybinę bendruomenę.
Čia aš augau – pirmiausia kaip mokinė, vėliau, turėdama didelę privilegiją, grįžau kaip mokytoja. Ilgą laiką tikėjau, kad šis kelias niekada nepasikeis. Mokymas atrodė natūralus, prasmingas ir teikiantis gilų pasitenkinimą.
Ir tada… žiogai hopper ties įvyko 🙂
(Kūrybinis šuolis, pakeitęs viską.)
Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekada nesvajojau aprengti savo Čiurlioniukų – jaunųjų šios mokyklos menininkų – aksesuarais, gimusiais iš mano kūrybinio pasaulio. Ir dabar, štai jis: svajonė, tapusi matoma 💥
Menas, kurį gali vilkėti – menas, kurį gali atlikti
Matyti vaikus, dėvinčius mūsų kaklaraiščius per jų meno mokyklos pasirodymus, yra kažkas, ką žodžiai sunkiai gali perteikti. Tai ne tik aksesuarai – jie tampa scenos kalbos dalimi:
-
vizualinis akcentas per pianino rečitalį
-
pasitikintis savimi detalė choro ar orkestro pasirodyme
-
paskutinis prisilietimas prie teatro, šokio ar daugiadalykio meno pasirodymų
Kiekvienas kaklaraištis atspindi tai, ko šie vaikai kasdien mokosi meno mokykloje:
discipliną, vaizduotę, drąsą ir individualumą.
Kai jaunasis atlikėjas žengia į sceną, vilkėdamas vieną iš mūsų dizainų, tai jaučiasi kaip tylus dialogas tarp kartų – tarp tradicijos ir šiuolaikinio dizaino, tarp išsilavinimo ir nepriklausomo meninio balso.
Kūrybinės kelionės viršūnė
Ši akimirka žymi mano 2025 m. kelionės kūrybinį viršūnę – ir vieną prasmingiausių pripažinimų per 11 metų darbo su „žiogais“, mūsų kūrybine šeima.
Tai ne tik apie madą.
Tai apie priklausomybę, tęstinumą ir pagarbą meno ugdymui.
Su giliu dėkingumu
Nuoširdžiai dėkoju Nacionalinei M. K. Čiurlionio menų mokyklai.
Nusilenkiu su dėkingumu ir pasididžiavimu.
Matyti jaunuosius menininkus, dėvinčius mūsų kūrinius, kai jie pristato tai, ką išmoko – tai didžiausia garbė, kokios tik gali trokšti dizaineris.
Diskursas (0)